Gyva istorija ir literatūra nemuziejiškai: pedagogo užrašai iš išvykos po Prienų kraštą

Gyva istorija ir literatūra nemuziejiškai: pedagogo užrašai iš išvykos po Prienų kraštą

Kartais geriausias būdas pasisemti įkvėpimo naujoms pamokoms – tiesiog ištrūkti iš mokyklos sienų ir patiems praeiti tais maršrutais, kuriais vėliau vesi mokinius. Šią savaitę su kolegomis išsiruošėme į metodinę išvyką po Prienų kraštą. Mūsų tikslas buvo ne tiesiog apžiūrėti turistinius objektus, o ieškoti autentiškų erdvių, kur lietuvių kalba, istorija ir pilietinis ugdymas išeitų iš vadovėlių rėmų ir taptų gyva patirtimi.

Pirmoji stotelė: Pilotiškės ir Vinco Mykolaičio-Putino tėviškė.

Pirmasis mūsų tikslas buvo Pilotiškių kaimas (Prienų r.) – rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gimtinė. Tai nėra tiesiog standartinis, „sterilus“ muziejus: sodyba iki šiol išlaikiusi gyvą, šiltą atmosferą. Ji įsikūrusi vaizdingoje vietoje ant kalvos, apsupta senų klevų ir Suvalkijos kaimo kraštovaizdžio.

Apsilankius čia, iškart tampa aišku, iš kur atsirado rašytojo romano „Altorių šešėly“ (ir Liudo Vasario išgyvenimų) nuotaika.

Mediniame name išlikę autentiški Mykolaičių šeimos baldai, buities daiktai, nuotraukos ir asmeniniai rašytojo rekvizitai. Visas kiemo ansamblis – svirnas, kluonas ir sodas – leidžia lengvai persikelti į XX a. pradžios kaimo kasdienybę.

Netoliese esanti aukšta kalva, ant kurios jaunasis V. Mykolaitis-Putino mėgdavo leisti laiką atostogų metu. Romane būtent čia Liudas Vasaris stebėdavo saulėtekius, patirdavo vidinius prieštaravimus ir kūrė pirmąsias eilutes.

Stovint toje pačioje erdvėje, apie rašytojo vidinius konfliktus ar gamtos ryšį su žmogaus dvasia galima kalbėti visai kitaip. Tai puiki vieta literatūros pamokoms ar kūrybinėms rašymo užduotims gryname ore.

Toliau maršrutas mus nuvedė į Šilavotą. Pirmiausia užsukome apžiūrėti vietos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios, o vėliau patraukėme link Naujasodžio kaimo pušyno šlaite esančio Šilavoto Davatkyno.

Davatkynas – tai visiškai unikalus, analogų Lietuvoje neturintis etnografinis objektas. Daugiau nei šimtmetį čia veikė neformalus moterų vienuolynas. Pamaldžios kaimo moterys (davatkėlės) gyveno atskiruose mažuose nameliuose, meldėsi, prižiūrėjo bažnyčią, slaugė ligonius ir mokė kaimo vaikus rašto bei amatų. Spaudos draudimo metais ir vėliau jos čia slapta ruošdavo vaikus pirmajai Šventajai Komunijai bei vykdė švietėjišką veiklą.

Šiandien išlikusiuose nameliuose įrengtos autentiškos ekspozicijos, o taką, kuriuo moterys kasdien pėsčiomis keliaudavo į Šilavoto bažnyčią, puošia medinės šventųjų skulptūros. Tai rami, gili ir labai atmosferinė vieta, puikiai tinkanti pamokoms apie senąsias kaimo tradicijas, knygnešystę ir bendruomeniškumą.

Paskutinis mūsų išvykos akcentas – Šilavote esanti ekspozicija „Laisvės kovos Šilavoto krašte“ (įsikūrusi buvusiame raudonų plytų pastate).

Po antrosios sovietų okupacijos šiame pastate veikė NKVD-MVD-MGB štabas ir tardymo patalpos, o rūsyje buvo kalinami partizanai bei vietos gyventojai prieš išvežimą į tremtį. Autentiškos rūsio patalpos, išlikę memorialiniai Geležinio Vilko rinktinės partizanų ir kunigo Antano Mieldažio daiktai palieka stiprų emocinį įspūdį. Tai vieta, kurioje partizaninio karo ir tremties istorija tampa ne tiesiog skaičiais ir datomis vadovėlyje, o gyva pilietiškumo pamoka.

Grįžome pilni įspūdžių ir užsirašę krūvą praktinių idėjų. Visus šiuos objektus jungia nedidelis atstumas, todėl jie idealiai tinka integruotoms išvykoms su mokiniais:

 * Tarpdalykinė integracija: Vieno žygio ar išvykos metu galima sujungti literatūrą (V. Mykolaitis-Putinas), istoriją (rezistencija, tremtis), etnografiją (Davatkynas) ir pilietinį ugdymą.

 * Patirtinis mokymasis: Mokiniai medžiagą įsisavina per stebėjimą, aplinkos tyrimą ir autentiškas istorines patirtis.

Kartais tikrai verta pakeisti įprastą klasės aplinką – tokios gyvos pamokos atmintyje išlieka kur kas ilgiau!

Mokytoja Odilija Juzukonienė